Parašyta naktį, kai nusileidom.
Praėjo beveik savaitė, esu toj pačioj vietoj – ant žvyro, petankės aikštelėj, prie gyvatvorės, Chamonix pakrašty. Dabar 00:45 šeštadienis arba sekmadienis – kaip patogiau, kada tekstuką pasharinsiu nežinau, nežinau ar išvis pasharinisiu. Kompas rodo, kad turiu 1 val. 55 min akumo, turėčiau spėti.
O petankės aš net žaist nemoku. Kai pirmadienį atvažiavom, pagalvojau, kad vieną naktį galėsiu ir čia pernakvoti – gi nepižonas. Pasitiesėm kilimėlius, sulindom į miegmaišius ir visai pusėtinai išmiegojom. Šianakt šitas žvyras jau daug minkštesnis, šalia TEKA geriamas vanduo, kitoj pusėj upelis, o gyvatvorė užstoja nuo pravažiuojančių mašinų šviesų – ko dar gali norėti? Na taip, duše paskutinį kart buvau namie Vilniuje, bet ir Gedas jau savaitę nesiprausęs, todėl viens kitam nemaišom. Taip, skauda visus raumenis, bet tai tik ženklas, kad smagiai praleidom laiką. Skauda gerklę – buvo šalta – bet gi kalnai. Mašina neužsiveda, nepaduoda kuro, o dabar ir akumas nusėdo – šitą problemą spręsim rytoj. Bet gi šiandien miegosiu ant lygaus žvyro! Ir vandens galim gerti tiek kiek nori!
Kas tokio nutiko, kad džiaugiuosi sedėdamas miegmaišyje šalia kelio? Ši kelionė mano galvoj buvo jau seniai: ruošiausi morališkai ir šiek tiek fiziškai, truputį bijojau, dar labiau laukiau. Su Gedu sėdom į Nissaną, prisikrovėm tiek daiktų, kad trečias žmogus vargiai tilptų ir išvažiavom. Tikslas: Alpės, bet jei ką – tiks betkas: kalnai, uolos, vanduo, net Paryžius, jei jau visai visur šikna būtų..
Gedas tobulas tokios kelionės partneris, su juo jau daug lipom ir daug keliavom. Jis protingas ir juo visada galima pasitikėti. Su juo visada yra apie ką pasikalbėti ir visada galima patylėti. Būna momentų, kai kyla nepasitenkinimas, bet ką nors kitą toj situacijoj aš jau seniai būčiau pasiuntęs. Gal jis netobulas, bet už mane geresnis. Džiaugiuosi, kad vakar, kai po sunkios ir ilgos dienos grįžom į savo palapinę, aš buvau būtent su Gedu ir jis manim pasirūpino, kai man buvo labai sunku, jam tikriausiai irgi, bet man labiau.
Mūsų jaukumo oazė – palapinė ledyno pakrašty, kurios du kartus iš keturių reikėjo ieškoti su kompasu visiškam whiteoute, kitaip tariant šiknoj – debesy, pūgoj. Vakar kėlėmes, kai daugelis iš Jūsų dar net negalvojot apie miegą. 5 valandą, jau porą valandų ėję, dairėmes mašruto pradžios, vanduo kuprinėse beveik užšalęs – šiai dienai turim po litrą. Po poros nesekmingų bandymų, kaip tik bešvintant, pradedu lipti ten, kur Gervasutis lipo. Trys uolinės virvės man, penkios ledo Gedui ir būsim Superculuaro viršuj. Kai klientas paklausė, kas per Superculuaras? gidas atsakė, kad in the eighties it was one of the hardcore routes of the alps – hard mix and steep ice.
Kas galėjo būti hard mix prieš 20-30 metų? Pagal aprašymą 5c, arba tai, ką galiu lipti su kedais, basas ar su lastais, tai ir su katėm ir ledkirčiais turi būt lengva. Mes taip tikėjomes. Jau pirmos virvės vidury supratau, kad reiks gerokai padirbėti. Iš kažkur išlindus saulė sniego nuo kybių netirpdė, bet mano kojos Spantikuose jau virė, tas litras vandens vėl atitirpo ir buvo aišku, kad jo gerokai per mažai. Išėję lipti legendinio ledo maršruto, patekom į orkaitę – per daug rūbų, per mažai vandens. Kas turėjo būti apšilimas, pareikalavo visų mano jėgų ir dar daugiau tikėjimo. Tikėjimo, kad esu ten kur eina maršrutas, kad rasiu, kur įdėt saugą, nes virvė tuoj baigsis, kad brutaliai užlaužtas ledkirtis atlaikys, kad uola neatskils, galiausiai, kad jėgų užteks.
Ledas pasirodė ne toks jau ir baisus, net vienu momentu, pagalvojau, kad ne aš, o Gedas čia lengvai išsisuko. Bet po trečios ledo virvės, arba šeštos iš viso, jei neskaičiuojam prabėgimo stačiu sniegu, skysčio trūkumas kalė visa jėga. Mes jau tris naktis praleidom virš 3500m, tai buvo pirma diena, kai man nebeskauda galvos, pasitikėjimas savimi, kelis kart didesnis už kūno galimybes.
Nors virvė lengvėsnė nei betkuri prieš tai, Gedas ją lipą tris kart ilgiau, aš iš paskos šnopuoju, kaip tada PyB po Stevo iššūkio. Dar po valandos išspaudę šypsenas pradedam leistis, matom, kad apačioj jau pareina šikna, bet tikimės, kad šį kart palapinę rasim greičiau – pasižymėjau GPS. Sklandžiai nusileidę iki ledyno pradedam eiti link namų. Jauki palapinė, po kuria sniegas jau pradėjo tirpti ir formuoti curve’atūras, laužančias mūsų nugaras – išsigelbėjimas nuo sniego ir vėjo, miegmaišis į kurį lendam su batais – minkščiausi patalai.
Bet kūnai tokie pavargę, kad skaičiuoju iki 50, iki 30, kartais iki 100, ir po to šnopuoju 20, 30, 50 kartų. Atstumą, kurį prieš porą dienu nuėjom per 40 min. šnopavom daugiau nei tris valandas. Ilindęs į palapinę, dar valandą negalėjau atsikvėpuoti, tik už pusvalandžio prisiverčiau nusiimti šalmą. Kol Gedas tirpdė sniegą, kad nors truputi atstatytume skysčių balansą, buvau lūžęs penkis kartus. Ačiū, Gedi, kad manimi pasirūpinai, tada nebuvo jėgų nei dėkoti, nei padėti, bet mintyse aš džiaugiausi ir dėkojau.
Tą naktį nebetrukdė jokie nelygumai, nei virvė, nei kuprinė nei ištirpusio sniego plotai po nugara. O šianakt atsigert galiu įsipilt iš krano, ir tuoj gulsiu ant lygaus žvyriuko.
Vakar buvo fiziškai sunkiausia diena mano gyvenime, šiandien aš vėl noriu į viršų. Nuotykiai tik prasideda!
Autorius Arunas Kamandulis, 2011 06 19.