Kartais nutinka taip, kad legendomis žmonės tampa tik po mirties. Nors lietuviškai nepavyko rasti informacijos apie Valterį Bonati, šios iškilios asmenybės negalima priskirti minėtai kategorijai. Tai pirmasis mano bandymas užpildyti tai, apie ką tyli lietuviški alpinizmo šaltiniai.
Valteris Bonati (Walter Bonatti 1930 06 22 – 2011 09 13) – garsus italų alpinistas, keliautojas, foto-reporteris. Penkiasdešimtais – šešiasdešimtais praėjusio amžiaus metais Bonati diktavo alpinizmo madas ir neoficialiai buvo laikomas alpinistu numeris vienas. Taip pat Valteris buvo anuomet naujo alpinizmo solo stiliaus pionierius. Sunkiausius įmanomus maršrutus jis įveikdavo vienas be kitų asmenų pagalbos.
Alpinisto karjerą Bonati pradėjo Lecco kalnuose netoli nuo savo namų. Būdamas devyniolikos metų, Valteris įkopė keletą sudėtingų maršrutų Alpių sienomis (Croz dell’Altissimo, Piz Badile, Aiguille Noire de Peuterey, Grandes Jorasses). 1950 metais jis vienas įkopė į Monblaną rytine siena trimis maršrutais. 1951 metais Bonati užtruko keturias dienas ir nutiesė pirmą maršrutą rytine siena į raudono granito bokštą Grand Capucin (Monblano masyvas). Šis Valterio įkopimas susilaukė didelio visuomenės dėmesio ir pripažinimo.
Rugpjūtį nusileidęs nuo kalnų vaikštinėjau siauromis Italijos miestelio Breuil Cervinia gatvelėmis. Artėjančios sutemos rijo paskutinius šviesos lopinėlius, parduotuvės buvo uždarytos. Netikėtai vienoje vitrinoje dėmesį patraukė senovinė alpinistinė įranga. Kailiniai kalnų batai, ledkirtis, taurė – apdovanojimas. Vitrinoje eksponuojami seni laikraščių straipsniai liudijo apie man negirdėtą įvykį – 1954m italų K2 šturmą. Su šia įranga Valteris Bonati prieš 57 metus kopė į rūsčiausią Pasaulio kalną. Itališkai nedaug sugebėjau suprasti… labai susidomėjau šia istorija.
1954 metais būdamas 24 metų Valteris sulaukė kvietimo prisijungti prie italų ekspedicijos į Čogori (K2). Ekspedicijos metu Bonati kartu su pakistaniečiu Amiru Mahdi praleido šaltą nakvynę 8100m aukštyje. Jie nešė balionuose deguonies atsargas, tačiau negalėjo rasti palapinės. Kaip vėliau paaiškėjo, kiti ekspedicijos dalyviai Lino Lacedelli ir Achille Compagnoni palapinę pastatė ne toje vietoje, kur buvo sutarta. Į Valterio ir Amiro šauksmus niekas neatsiliepė, ir pastarieji buvo priversti nakvoti po atviru dangumi ekstremaliomis sąlygomis. Bonati sugebėjo ištverti šaltą naktį be didelių nuostolių, bet Mahdi nušalo visus kojų ir rankų pirštus. Kitą dieną italai Lacedelli ir Compagnoni užnešto deguonies pagalba tapo pirmaisiais alpinistais, sėkmingai įkopusiais Čogori. Jie pateko į istoriją ir susilaukė didelės šlovės. O Valteris vietoje to, kad koptų kartu, buvo priverstas nuleisti sušalusį Amirą žemyn. Šios istorijos Bonati negalėjo pamiršti visą likusį gyvenimą. Tą tragišką naktį jis prarado tikėjimą jį supusiais žmonėmis. Ir tai akivaizdžiai atsispindėjo tolimesnėje Valterio alpinistinėje karjeroje.
Grįžęs iš ekspedicijos, žiemą Bonati stebina alpinizmo pasaulį pirmu žieminiu įkopimu šiaurine siena į Grandes Jorasses. Kitais 1955m Bonati vienas be porininko vakarine siena įkopia Petit-Dru sunkiausiu maršrutu. Tai sukelia audringas diskusijas tarp alpinistų.
1956 metais Valteris keliauja į Patagoniją. Kartu su Karlo Mauri jie padaro kelis pirmapraėjimus pačioje Patagonijos šidyje – El Chalten (Adela masyvas). Taip pat abu pirmą kartą pabando įkopti į legendinį Cerro Torre bokštą. Bandymas buvo nesėkmingas. Tais pačiais metais Valteris ir Karlo vyksta į Pakistaną, kur pirmieji sėkmingai įkopia Karakorumo viršūnę Gašerbrum IV (7980m). Toliau sekusius keletą metų (1957-1964) Valteris keliavo po Pasaulį.
Atėjo 1965 metų žiema. Penkias dienas visos Europos informacinių agentūrų dėmesys buvo prikaustytas prie Zermato. Šimtai tūkstančių žmonių kartu išgyveno Materhorno trilerį. O jo herojus Valteris Bonati tapo pirmuoju, kuriam vienam pavyko nauju maršrutu žiemą pasiekti Alpių gražuolio viršūnę. Po devynių metų Reinholdas Mesneris, kopdamas tuo pačiu maršrutu buvo priverstas pasukti atgal, nors kopė ne vienas. Jo žodžiai skambėjo taip: „Tai, ką padarė šis žmogus vienas, yra už galimybių ribos. Tai tiesiog fantastika!“
Bonati, sulaukęs 35 metų ir būdamas šlovės zenite, netikėtai nustoja aktyviai užsiiminėti alpinizmu. Jį užvaldo nauji pomėgiai: žurnalistika, kelionės ir fotografija. Kartu su Elena Trua jis pradėjo rašyti alpinistinės tematikos knygas. Savo antrąją puse Valteris išsirinko vieną gražiausių italų aktorių – Rosaną Podestą.
Į klausimą, kodėl taip netikėtai baigė alpinisto karjerą, Valteris atsakė štai ką:
-Tai nebuvo netikėta. Aš pasijutau vilko rolėje, bulvarinės spaudos ir dalies alpinizmo bendruomenės užspausto į kampą. Tačiau ne tai buvo apsisprendimo priežastis. Svarbiausia buvo tai, kad aš nebežinojau, ką dar buvo galima pasiekti Alpėse su ta įranga ir lapiojimo įgūdžiais, kuriuos aš turėjau. O aktyvios veiklos perkėlimui į Himalajus aš tiesiog neturėjau pinigų.
Bonati užsidegė nauja aistra ir pradėjo daug keliauti po atokiausias Pasaulio kampelius, rengė reportažus. Už savo straipsnius jis buvo ne kartą įvertintas kaip talentingas rašytojas ir fotografas. Valteris keliaudavo vienas po laukinius kraštus, neturėdamas jokio ginklo. Būtent tokį nuotykių skonį ir stilių jis pasirinko tarytum alpinistinės karjeros pratęsimą. Aplankęs daug Afrikos ir Okeanijos šalių, Valteris pabuvojo ir Antarktidoje bei Sibire.
Keliaudamas po Pasaulį Bonati alpinistams kritikams atsakė:
-Vietoje to, kad kalnus naudotų kaip mūsų horizonto praplėtimo instrumentą, daugelis alpinistų mato TIKTAI kalnus; jie savo noru užmerkia akis. Labai gaila, kad jie tampa tokiais bejausmiais. Juk pastovus kontaktas su gamta ir su tuo atsirandantis suvokimas gali įlieti tiek malonių ir netikėtų momentų į alpinisto gyvenimą. Bet ne, jie kalba tik apie kalnus, mato tik kalnus, nematydami už jų nei žmonių, nei gamtos. Žmogui kalnai reikalingi taip pat, kaip sportas, kaip pakilimo virš savęs menas.
Be daugybės kitų apdovanojimų, Valteris Bonati „už viso gyvenimo pasiekimus“ buvo nominuotas prestižiškaisiam alpinistiniam apdovanojimui. 2009 metais Italijoje Coumaye jis gavo auksinį ledkirtį (Piolet d’Or)!
Parengė Rasius Janukaitis.