Keliautojas, alpinistas, verslininkas, Dakaro ralio šturmanas Darius Vaičiulis kovo 16 d., šeštadienį, 19 val. Bonobo laipiojimo centre (Savanorių pr. 180, Vilnius) bene pirmą kartą susitiks su alpinistų, kalnų mylėtojų bendruomene ir atvirai papasakos apie savo kopimus. Praėjusių metų gruodį po ilgos pertraukos Darius tapo vos antruoju lietuviu (pirmasis – Vladas Vitkauskas) užkopusiu į visų kontinentų aukščiausias viršūnes. Darius viešumoje geriau žinomas kaip sėkmingas verslininkas, visiems pažįstamas kaip Antano Juknevičiaus šturmanas Dakaro ralyje. Kviečiame iš arčiau susipažinti su Dariumi kaip daug pasiekusiu alpinistu ir keliautoju, o daugiau apie jo nuotykius, ekspedicijas ir pasiektas viršukalnes išgirsite susitikime.
Papasakokite, kaip pradėjote kopti į kalnus? Nuo ko viskas prasidėjo?
Nuo 10 metų pradėjau treniruotis orientavimosi sportą. Bėgimas, miškas ir kelionės tapo kasdienybe. Treniravomės daug, dažnai išvykdavome į kalnus. Vienos žiemos treniruočių stovyklos metu Ukrainos Karpatuose nusprendėm įkopti į antrą aukščiausią Karpatų viršūnę Petros. Taip 14 metų išbandžiau žieminį kopimą. Vėliau kelis kartus į šią viršūnę vedžiau savo draugus ir grupiokus. Linksmi prisiminimai, kurių neįmanoma pamiršti.
Koks buvo sunkiausias, daugiausiai fizinių ir psichologinių jėgų pareikalavęs kopimas? Kodėl?
Turbūt šešta aukščiausia pasaulio viršūnė Cho Oyo. Nors tai ir lengviausias aštuoniatūkstantininkas, bet tai buvo mano pirmoji tikrai aukšta viršūnė. Daug kas buvo nežinoma ir nauja. Pasiruošimas vyko „iš knygos“. Nežinojau, ko tikėtis, tad ir nusiteikimas svyravo. Ekspedicija truko 1,5 mėnesio, komanda nepažįstama, patirties mažai. Po to dėl Everesto svarsčiau trejus metus.
Kaip ruošiatės į kalnus? Kokius metodus taikote?
Dažniausiai nieko specialaus nedarau. Kartais kažkiek papildau įprastą gyvenimo ritmą specialia veikla. Pavyzdžiui, prieš Denalio ekspediciją laipiojau po Nemuno šlaitus su akmenų prikrauta kuprine, kad pripratinčiau pečius 50 kg svoriui. O prieš Antarktidos ekspediciją duše maudydavausi po šaltu vandeniu.
Viename savo interviu esate sakęs, kad „nuovargis yra smegeninės reikalas“. Paaiškinkite plačiau, ką turėjote mintyje. Ar psichologinis pasirengimas yra ne mažiau svarbus nei fizinis?
Esu įsitikinęs, kad rimtoms ekspedicijoms motyvacija ir nusiteikimas yra daug svarbiau, nei fizinė galia. Yra daugybė pavyzdžių, kai sėkmingai į kalnus kopia vyresnio amžiaus ar iš pažiūros nesportiški žmonės. Žinoma, sportiniam alpinizmui reikia ir stipriai ruoštis fiziškai, bet aš saves nelaikau sportininku. Kaip orientacininkui arba bėgikui man teko dalyvauti daugelyje varžybų ir mane ruošdavo, kaip psichologiškai nugalėti priešininką, kai abiems labai sunku. Tu priešininkui nusišypsok ir parodyk, kad tau lengva. Priešininkai to neatlaikydavo. Daug kartų esu matęs, kaip palūžtama likus paskutiniams žingsniams iki finišo arba stovyklos, nes pavargęs žmogus pradeda skaičiuoti žingsnius užduodamas sau tarpinius finišus. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tarpinių distancijų nepradėtų trumpinti. O kai pradedi trumpinti, tai dažnai iki galutinio finišo šiek tiek pritrūksta. Kol nenuvargę raumenys, t.y. neprasideda mėšlungis, greičiau pavargsta smegenys.
Kaip vertinate Lietuvos alpinistų pasiekimus?
Pasauliniu mastu mes mažai pastebimi ir tai suprantama. Lietuva gi ne kalnų šalis, todėl mes nelabai turime ir tradicijų. Tačiau tikrai galime didžiuotis lietuviškų pavadinimų viršūnėmis, o tai įrodo, kad mylinčių kalnus, drąsių ir užsispyrusių yra, todėl bus ir pasiekimų.
Kokį vieną patarimą duotumėte kitiems alpinistams, kalnų mylėtojams?
Didžiuokimės tuo, ką mums duoda kalnai. Čia gal labiau palinkėjimas.
Kalnai man yra… kitas pasaulis
Pirmą kartą atsidūręs kalnuose pagalvojau… įdomu, kaip toli galima matyti?
Gražiausias prisiminimas ar istorija iš kalnų… „Lituanica Denali“ komandos visų narių sėkmingas grįžimas į aukštuminę stovyklą.
Trys žodžiai, kuriais apibūdinčiau žmones, kopiančius į kalnus… ištvermingi, laisvi, ištroškę.
Gražiausia viršūnė… sunku išrinkti, turbūt ta, ant kurios dar nebuvau.
Priežastis, dėl kurios kopiu į kalnus… noras atsikratyti rutinos, priimti iššūkius.
Būdamas kalnuose visada ilgiuosi… komforto.
Ledkirtis, miegmaišis ar virvė? Ledkirtis.
Patiekalas/produktas, kurį visada valgau kalnuose… beveik visada nešuosi medaus, sumaišyto su imbieru ir citrina, labai gerai dera su gurkšniu konjako.
Jeigu Lietuvoje būtų kalnai… tai ten gyvenčiau!
Filmas apie kalnus, kurį rekomenduotum… „Touching The Void“.
Niekada nekartočiau… nelabai prisimenu, ko dabar gailėčiausi, jei tai apie kalnus.
Didžiausia baimė… kad kažkas atsitiks mylimiems žmonėms.
Mano savybė, kurią norėčiau pakeisti… mažiau tingėti.
Žmonių savybė, kurią labiausiai vertinu… žodžio laikymasis
Visą gyvenimą gailėčiausi nepadaręs… svajoti mėgstu, svajoju atsakingai, svajones bandau įgyvendinti. Sunku pasakyti, kaip būtų, jei kažkas neįvyktų. Džiaugiuosi, kad auginu du sūnus!
Didžiausia kvailystė, kurią esu padaręs… taip, esu patekęs į nemalonias situacijas, bet tai ilgos istorijos…. Kai kurių ir dabar neatsisakyčiau pakartot. Turbūt kada nors esu bandęs viešai dainuot, tai tikrai turėjo atrodyt ir blogai ir kvailai.
Muzika be kurios negalėčiau gyventi… be muzikos turbūt negalėčiau gyventi, bet aiškiai žinau, ko nemėgstu, tai to ir neklausau. Visa kita puiku. Kartais džiazas, kartais bliuzas, kartais rokas, kartais klasika, kartais elektronika.
Knyga, kuri paliko didžiausią įspūdį… Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“.
Klausimas, į kurį nenorėčiau atsakyti… ar yra gyvenimas po mirties?
Interviu formatas yra pasiskolintas iš projekto neissiusticv.com
