Kokių dalykų tave išmokė kalnai? Kaip supratai tas pamokas?
Kalnuose gavau daug svarbių pamokų. Pavyzdžiui, be užsispyrimo ir atkaklumo aukštų (o gal jokių?) rezultatų nepasieksi; pasiruošimas ir laiko planavimas yra tiek pat svarbūs kaip ir pats tikslo ar užduoties įgyvendinimas; bet kokį sunkų tikslą su gera komanda pasiekti visada yra lengviau ir smagiau nei vienam; na ir žinoma – durnas vadas geriau negu jokio vado.
Koks buvo sunkiausias, daugiausiai fizinių ir psichologinių jėgų pareikalavęs kopimas? Kodėl?
Gerai pagalvojus, atrodo, kad nebuvo kažkokio tokio vieno labai išskirtinio. Gal todėl, kad į daugumą žygių ir kopimų ėjau su patyrusia komanda. Daugiausia fizinių pastangų visada reikalauja ilgi žygiai – ekspedicijos. Vienas įsimintiniausių man 2012 m kalnų žygis Centriniame Pamyre, žygį buvome pasivadinę „Traversas 7000“, nes planavome traversu (tai reiškia su visa manta pakylant iš vienos kalno pusės ir nusileidžiant į kitą) perlipti E. Koržanevskajos (7105 m) viršūnę. Per dvidešimt kelias dienas kalnuose praėjome aukščiausios – 6-os kategorijos kalnų žygį ir įveikėme keletą labai sudėtingų perėjų. Žygio kulminacija buvo, kai priėjus prie kalno ir pradėjus į jį lipti trims dienoms užstrigome pusnyse iki pažastų. Atkarpą, kurią planavome praeiti per dieną, kasėmės 3 dienas, nakvojome tokioje vietoje, kur net palapinės pasistatyti negalėjome, todėl ant šlaito prasikapstę sniego duobę prie akmens bandėme sutilpti į ją, bet atsigulti visiems vietos pritrūko, todėl kojas dėjome vieni kitiems ant pilvų ir pusiau sėdomis leidome naktį užsidengę palapinės tentu. Trečią tranšėjos rausimo dieną priėjome tašką, nuo kurio galėjome saugiai pasitraukti nuo suplanuoto maršruto. Buvo labai sunku priimti sprendimą ir atsisakyti traverso idėjos. Dabar žinome, kad sprendimas buvo teisingas, nes po tokio užstrigimo net išeiti iš kalnų laiko vos užteko. Žygio pabaigoje visas penkias dienas kėlėmės kuo anksčiau, o eiti baigdavome visiškai sutemus tam, kad per dieną praeitume kuo toliau ir nepavėluotume į lėktuvą. Paskutinę žygio dieną grupės vadui atsinaujino sena kojos trauma ir jis sunkiai galėjo priminti vieną koją, tai teko išsidalinti jo kuprinės svorį ir su perpildytom kuprinėm iki civilizacijos eiti iki vidurnakčio. Fiziškai buvo velniškai sunku, bet kai spėjom į lėktuvą ir namo grįžom su šypsenom, tai ir žygio metu numesti 10 kg svorio atrodo niekis – greitai ataugo.
Jurai, kaip renkiesi viršūnes? O gal, kaip kažkada yra sakęs Saulius Damulevičius, pačios viršūnės renkasi alpinistus?
Viršūnes renkuosi atsakingai. Kalno šturmui pasiryžtu tik tada, kai esu tikras, kad pats ir komanda esame jam pasiruošę. Estetiškai man patraukliausios smailios ir fotogeniškos viršūnės.
Ištvermė ir valia, matyt, vieni svarbiausių dalykų kopiant į kalnus. Kaip tu ugdai šias savybes?
Ištvermę dar nuo vaikystės treniravau ilgų distancijų bėgimais. Nuo 14 metų beveik kiekvieną gegužę startuoju Lietuvos pėsčiųjų keliautojų maratonuose. Jei pavyksta įveikti pilną 100 km distanciją, kanų sezonui jaučiuosi gerai pasiruošęs.
Kaip vertini Lietuvos alpinistų pasiekimus?
Lietuva – maža lygumų šalis. Ir alpinistų bendruomenė menkutė. Natūralu, kad mūsų tarpe pasaulinio lygio žvaigždžių nėra. Kita vertus, džiugu, kad net ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis alpinizmas Lietuvoje egzistuoja ir kartais pastebimas tarptautinėje arenoje.
Kokį vieną patarimą duotum kitiems alpinistams, kalnų mylėtojams? Kodėl?
Svajoti reikia atsakingai, o norint svajonę pasiekti, reikia turėti konkretų planą, nes kalnuose aklai kliautis sėkme negalima, o ir klaidų kalnai neatleidžia.
Kalnai man yra... gyvenimo “razynkos”
Pirmą kartą atsidūręs kalnuose pagalvojau… kokie jie dideli ir koks aš mažas
Gražiausias prisiminimas ar istorija iš kalnų… 2010 m. ėjome į žygį Tian Šanyje ir kopėme į Žalgirio viršūnę, Žalgirio mūšio 600 metų paminėjimui. Ant viršūnės dainavome “Ant kalno mūrai”, o mūsų dainą slėnyje girdėjo kita žygeivių grupė, kurioje ėjo mano brolis ir kiti draugai. Per trijų savaičių žygį brolio kalnuose daugiau ir nesutikau, prasilenkėm, bet mūsų dainą jis girdėjo, o mes juos nuo viršūnės matėm.
Trys žodžiai, kuriais apibūdinčiau žmones, kopiančius į kalnus… tikri, užsispyrę, svajotojai
Gražiausia viršūnė… gražių yra daug: Artensonraju, Aguile dibona, Cerro Torre, Cima Grande, Trango Tower, Pequeno Alpamayo, Ama Dablam, Matternhorn. Vardinčiau ir vardinčiau
Priežastis, dėl kurios kopiu į kalnus… nes man tai patinka
Būdamas kalnuose visada ilgiuosi… artimųjų ir žalumos
Ledkirtis, miegmaišis ar virvė? (Pasirink vieną) Ledkirtis
Patiekalas/produktas, kurį visada valgau kalnuose… guminukai
Jeigu Lietuvoje būtų kalnai… dažniau atostogaučiau Lietuvoj
Filmas apie kalnus, kurį rekomenduotum… „Valley Uprising“
Niekada nekartočiau… pasiskraidymo malūnspariu nuo Lomnitsky Štit
Didžiausia baimė… likti neįgaliu lipti
Mano savybė, kurią norėčiau pakeisti… norėčiau būti mažiau piktas kai alkanas
Žmonių savybė, kurią labiausiai vertinu… patikimumas
Visą gyvenimą gailėčiausi nepadaręs… visą gyvenimą gailėčiausi nepraėjęs nei vienos šešiukės
Didžiausia kvailystė, kurią esu padaręs… išėjau į 25 dienų žygį nepasiėmęs atsarginių apatinių
Muzika be kurios negalėčiau gyventi… neišgyvenčiau be muzikos apskritai, bet kažkokios vienos neišskirčiau
Knyga, kuri paliko didžiausią įspūdį… John Krakauer “Eiger Dreams”
Klausimas, į kurį nenorėčiau atsakyti… tas klausimas yra: “Klausimas, į kurį nenorėčiau atsakyti”
Interviu formatas yra pasiskolintas iš projekto neissiusticv.com