Smiltainių, smėlynų ir kanjonų etapas.
Sionas (EN – Zion). Nuostabi vieta, viskas didingai ir įspūdingai atrodo. Kažkiek primena Josemitus, galbūt turistų kieku, pačio parko tvarka, tais keletu smėlėtų laipiotojų, tik ką nusileidusių nuo maršruto.
Buvom truputį pavargę po kelionės, tai pirmą dieną nesirovėm ant nieko super sudėtingo, bet ėjom tiesiog palaipioti, susipažinti su uola, priprast prie karščio… Keletą „crack‘ų“ pralipom. O kitai dienai susiplanavom Šiaurės rytų kontraforsą 5.10+, aštuonios virvės, į Angelo nusileidimo viršūnę. Kėlėmės anksti, su tamsa, priėjimas įdomus… tą upelę reikėjo pereit… įdomu visai, srauni jinai tokia, ir nelabai aišku, kokio gylio. Aš tai kaip žvalgas, pirma, lėtai ėjau, bijojau paslyst ir išsitėkšt su visa įranga ir virve į vandenį, o Gedui tai, matyt, užgėlė kojas nes peršokavo kaip žiogas! Paskui dar iki maršruto susirišom, nes ant tokio balnelio reikėjo užlipt.
Maršrutas šiaip fainas labai, eina gražia plyšių linija, vieni siauresni, kiti platesni, „offwidth“, su šitais mums dar sunkokai einasi, ten kaip kirminui su šeštukais frendais prie apraišų ir visu kitu pasauliu atrodo specialiai tau trukdančiu, reikia sliuogt. Tik keletas buvo nelabai smagių, labai birių virvių, kur nėra aiškaus plyšio, tik tokiom apkietėjusiom Nidos kopom reikia bandyt lipt, ir dar dėt taškus… Ant viršūnės tai juokingiausia buvo, nes turistai, užėję aplinkui, turistų taku, vis klausinėjo – Did you rappel here?… nebent iš malūnsparnio…
Fisherio bokštai. Nerealu.. tikrai.. Marsas, mėnulis, smėlio pilys per didinamąjį stiklą, gotikinės bažnyčios, vaiduokliai, per parą kelis kartus pakeičiantys savo spalvą… tie bokštai taip atrodo. Pirmą dieną tokį lengvą, 5.8, šešių nelabai ilgų virvių, žiauriai populiarų maršrutą į Senovinių menų bokštą užlipom. Įspūdingiausia tai yra pabaiga, kur raudonas uolos spygliukas paliečia dangų. Atsistoji ant jo (iš pradžių taip truputį baisoka, kojos tokios sunkios atrodo;), ir tikrai atrodo, kad ant pasaulio stogo antenos stovi… ir saulė besileidžianti…
Su Titanu buvo įdomu. Lipom Lemties pirštą, A2, 5.8, devynių virvių. Planavom užsifiksuot iš pradžių pirmas 4, sakoma ilgiausiai trunkančias virves, ir kitą dieną pajamt viršų. Bet ta audra pradėjo grasint. O mes po El Capitan‘o atsargiau į prognozes žiūrim. Be to, labai pavojinga, ant smiltainio per lietų.. Net po lietaus keletą dienų negalima lipt, nes jis praranda savo stiprumą, ir dar aišku, gadini maršrutą. Tai pasiryžom varyt „push‘u“. Pamiegoję 2 h, nes vėlai grįžom nuo to smaigaliuko, 3 h ryto sunkiai ėjosi kiaušai ir arbata, bet reikia. Priėjom, ir pusė 7 jau pradėjau lipt. Iš pradžių, tai tas smiltainis rimtai jaudino. Byra viskas, ir pačiam į akis ir chebrai apačioj (tiesa, lipom trise, su dar tokia mergaite, amerikiete, su kuria važiavom iš Josemitų). Saugą dedi, testuoji „wild bouncing“ – šokinėji iš visų jėgų, bet vis tiek kartais atrodo, kaip į miltus tas friendas.. Paskui apsipratau su uola, ir tada normaliai, judasi greitai, tikriausiai Josemitų patirtis gelbėjo. Įdomu, kaip uola eroduoja po to, kai iškrenta seni pitonai – atsiveria tokie vertikaliai pastatyto dubenėlio formos įdubimai, ir gan sudėtinga į juos ką nors įkišt.. Gerai, kad turėjom tricam‘ų beveik rinkinį, tai jie padirbėjus gerai, eina, arba friendus galima bandyt, bet daugiausiai tik dviem veikiančiom kojelėm, tai nelabai smagu. Čia buvo tikriausiai pirmas kartas, kai rimtai dvejojom boltų patvarumu, iš pirmo žvilgsnio atrodo normaliai, tada pakeli auselę, ir matosi 1 cm varžto, nes uola nuerodavo per kurį laiką.. tai ant kabančių stočių ramiai buvom. Tiesa, kadangi lipom trise, tai lyderis užfiksuodavo viršuj dvi virves, viena eina per saugos taškus, kita tiesiog paprastai, ir tada žiumarintojai vienas valo, kitas tiesiog greitai atvaro ir pradeda lyderį saugot. O tada surinktą įrangą perduoda kitas žiumarintojas truputį vėliau, ta kita, laisva virve. Šiaip bendra patirtis tai įspūdinga… ir uola, ir viskas aplinkui, keistai viskas susiformavę, ir ta raudona spalva… Paskui viskas buvo raudona, ir batai, ir drabužiai, ir pirštai…
Tie dykumos bokštai tai nuostabūs tikrai… Dar norėjom varyt į Castleton’ą, bet audra (kaip ir prognozuota) užėjo, tai palikom dykumą ir važiavom atgal į Moab‘ą.
Ką tik atvarėm į Meksiką. Įdomu įdomu čia…!
Linkėjimai,
Saulė