Alpinist.lt pradeda naują rubriką. Kiekvieną mėnesį bendrausime su alpinizmo bendruomenėje gerai žinomais žmonėmis. Tikime, kad jų patirtis ir įžvalgos padės visiems mums judėti į priekį. Pirmasis į klausimus mielai sutiko atsakyti priesiekęs kalnietis Ernestas Markšaitis „Everestas“. Pernai įkopęs du septyniatūkstantininkus, jis kartu su Juliumi Survila ruošiasi šių metų ekpedicijai Tian Šanyje. Jau rašėme, kad ambicinguose planuose pasiekti daugiau nei vieną viršūnę!

Šių metų įkopimu Alpėse įrodei, kad esi ne tik geras „aukštumininkas“, bet ir vienas stipriausių Lietuvos „technarių“. Kaip manai, ko trūksta, kad daugiau lietuvių atsigręžtų į sienas ir techninį alpinizmą?
Šiuo metu Lietuvoje yra susiformavę apie 10-20 neblogų technarių (Bazys, Smirnovas, Peseckas, Kamandulis, Simutis…). Technarinimui reikia geros lipimo technikos, pasitikėjimo savo technika, stiprios psichologijos, įrangos, noro, laiko ir aišku, lėšų. Būtina treniruotis ne tik salėse. Pavyzdžiui, išvažiuoja žmonės į Tatrus per ilgą savaitgalį ir lipa viršūnėles…o reikėtų išvažiuoti, paimti P.Jackovičiaus knygelę ir kapoti Malyj Kežmarskij maršrutus… (tegul po virvę pralipa, pradėti su viršutine sauga… tobulinti techniką, kaišioti viską kas lenda į uolą, testuoti taškus, stebėti kaip jie veikia) daryti tą patį, ką daro laipiotojai Juros parke. Latviai turi technarių komandą, tai tie „rebiatos“ sėdi Alpėse vasarų atostogų metu, ir lipa viską kas yra techninio Chamonix… jie auga, ir sparčiai. Pats susipažinau su keturiais, labai faina chebrytė, palaikom ryšius, gal gims bendri projektai.
Rusai jėga! Aš kiek galiu, palaikau ryšius su rusais. Va ir dabar Latok III sieną (vienas sudėtingiausių šių metų įkopimų, trukęs 15 parų) pralipo vienas iš mano pažįstamų iš Piterio. kai būsiu Tian Šanyje ant Pietų Inylčiako, sutiksiu labai stiprių rusų… bendraujant su jais išpešiu visą įmanomą info (taktika, pavojai…) užmegsiu naujus kontaktus, vėl gi norisi bendrų projektų… iš rusų daug ką galima mokytis. Tai labai stiprūs ir geri alpinistai, kurie mielai pasakoja viską, ką žino. Svarbu, jie nepasikėlę ir bendrauja noriai.

Pastaruoju metu pasaulinės alpinizmo mados suka į alpininį „fast and light“ stilių. Tačiau padaugėjo ir sėkmingų ekspedicijų į aukštas pasaulio sienas, ypač tarp rusų ir ukrainiečių. Kaip manai, kuria kryptimi palankiau sekti Baltijos šalių alpinistams?
Fast and light yra ateitis (net dabartis). Taip lipa rusai, prancūzai, italai, kroatai, serbai, japonai… Tam reikia labai geros abiejų (trijų) lipančiųjų technikos. Ant sienos nėra kada žiovauti. Svarbu išsistudijuoti maršrutą, apgalvoti viską iki smulkmenų. Numatyti planą, atsitraukimą ir kitus svarbius dalykus. Prieš Les Droites (Ernesto ir Artūro Bazio pavasarinis įkopimas Alpėse) su Artūru peržvelgėm visas turėtas knygas su aprašymu. Prisitraukę iš Argentier Hut kokias 5-6 valandas atskirai ir kartu studijavome maršrutą… aptarę kas ir kaip, sudarėme kopimo planą. Kopėme kiek lėtai ir užtrukome 14 valandų, nors kiek patys supratome, galėjome sulipti į aštuonias. Tiesiog veikė dviejų žuvusių alpinistų ant sienos prieš dvi dienas veiksnys. Nežinojome, kur jie suklydo. Gal kur yra nestabili atkarpa, barsto ar dar kas… Todėl kopėme lėtai, bet pralipę 2/3 realiai beveik kopėm solo. Maršruto būklė buvo tokia, kad nebuvo kur daryti taškų (ledas plonas, firnas, uolos lygios). Dauguma stočių ant įrankių. Todėl nusprendėme nesiterlioti ir lipome susirišę, judėdami tolygiai… klaidos daryti negalima, privalai lipti atsargiai, kad neužbert apačioje esančio.
Visos alpinizmo kryptys žavios ir patrauklios, tiesiog pats kopėjas pasirenka alpinizmo šaką. Antai Aras Kamandulis pradėjo kaip uolininkas, bet šiuo metu labai stipriai progresuoja kaip technarius. Kažkada, kai uždaviau panašų klausimą Denisui Urubko, jis atsakė: – „Aš lipu viską, kas įdomu… kai pavargstu nuo aukščio, lipu sienas, po kelių lipimų pabosta sienos, ir vėl dairausi į Himalajus“ 🙂

Lietuvos žiniasklaida alpinizmu labiau susidomi ne po sėkmingų įkopimų, bet po nelaimių kalnuose. Kas galėtų pakeisti vyraujančią nuomonę, kad alpinistai ne kamikadzės, einantys į kalnus?
Na šiaip žiniasklaidai įdomu ir sėkmė… po Aliaskos „papiarinome“. Kai atsirado info mūsų iniciatva, tai kitų kompanijų žurnalistai ieškojo mūsų, kad parašyti. Esmė palaikyti su jais ryšį, pateikti planus ir jie susidomi. Pavyzdžiui, alpinist.lt idėjai info apie vasaros planus… visa ta straipsnį laisvai galima pasiūlyti Delfi kelionių rubrikai, jie tikrai įdės info i www… taip plati visuomenė pamato mus, sužino, atsiranda norinčių išmokti, kopti kartu…

Esi susidūręs su įvairių šalių alpinizmo virtuve. Kaip manai, kurios šalies patirtis galėtų būti pavyzdžiu sėkmingai LAA veiklai?
Iš kiekvienos šalies alpinistų yra ko pasimokyti. Stiprios prancūzų, škotų, rusų mokyklos. Jei tik yra galimybe iš jų kažko išmokti, tai tą daryti būtina. Aš linkstu į rusus. Jie noriau bendrauja, ko paklausi – visada atsako, jie neslepia žinių, yra atviri ir draugiški. Jei turėčiau rėmėjų, jau bučiau sudalyvavęs Lhotse ir Kangchenjungos projektuose (ketvirta ir trečia aukščiausios Pasaulio viršūnės). Rusai kviečia, bet negaliu prisijungti dėl rėmėjų trūkumo 🙂

Paskutinėje savo kelionėje į Aliaską vadovavai devynių žmonių komandai. Pasiekėte neįtikėtinų rezultatų, kokios sėkmės priežastys?
Aliaskos sėkmės priežastys: visi žmonės buvo fiziškai stiprūs, motyvuoti, veikė kaip vieninga komanda, o ne padraikai. Derinomės prie tų, kam šiek tiek sunkiau. Padėjome jiems, pergrupuodavome ryšius, kol radome optimalius variantus. Buvome KOMANDA tikrąja prasme. Dirbti tokioje komandoje tikras malonumas. Sėkmės raktas dvasia, kiekvieno atskirai ir visos komandos bendrai.

Paskutiniu metu lietuvių įkopimai turi aukštą sėkmės procentą ir stipriai lenkiame lavius ir estus. Ko trūksta, kad dominuotume ne tik tarp Baltijos šalių, bet garsintume Lietuvą pasauliniu lygiu?
Latviai turi labai kietų technarių, tiesiog gal jie ne visi rašo ataskaitas.
Norint tobulėti, būtina lipti, lipti, lipti… dalyvauti tarptautinėse varžybose, projektuose, tarptautinėse ekspedicijose, kurias seka Pasaulio žiniasklaida…sėkmės atveju lietuvius pastebės ir pradės domėtis.

Koks įkopimas ar įvykis būti Lietuvos alpinizmo viršūnė? Kiek tai realu?
Patys turime daryti rimtus projektus. Pavyzdžiui, suburti 4-6 žmonių grupę ir įgyvendinti kažką panašaus į Latok III. Pasaulyje dar apstu neįveiktų „big wall’u“… Let’s do it!