Aplankytos 4 šalys, 8 dienos bėgimo Alpėmis, įveikti 274km, 65 vieta absoliučioje įskaitoje ir 11 tarp mišrių komandų. Tokia įspūdinga statistika pradžiugino Lietuvos kalnų bėgikų komanda „Team Litauen“. Su Alpinist.lt nauja patirtimi ir varžybų įspūdžiais dalinasi komandos nariai Kristina Masevičiūtė ir Virginijus Purvys.
Kada kilo mintis sudalyvauti Transalpine bėgime? Kokiuose panašiuose renginiuose dalyvavai anksčiau?
Kristina: Praėjusiais metais bare prie alaus kilo mintis. Virgis buvo labai gerai prabėgęs Berlyno maratoną, greičiau nei per tris valandas, bet sakė, kad kitais metais norėtų bėgti kalnų bėgimus ir pradėjo pasakot apie transalpine bėgimą, o aš apie šitą bėgimą internete jau prieš keturis metus buvau skaičius. Tai pagalvojom, kad galėtume padalyvaut.
Kalnų bėgimo patirties turėjau mažai, gal kelis neilgus buvau prabėgus iš viso. Bet galvojau, kad reikės pasportuoti ir viskas bus gerai.
Virgis: Kristina labai tiksliai nupasakojo pirminę idėją. Po Berlyno norėjosi kitokio iššūkio. Studijuodamas Slovėnijoje susižavėjau kalnų bėgimais. Kalnų bėgimų Europoje daug, bet tai, kad išsirinkome vieną sunkiausių, matyt, nulėmė varžybų puslapyje sudėtos praėjusių bėgimų nuostabios nuotraukos bei video filmukai – tiek vaizdai, tiek atmosfera juose ne vieną į tas varžybas atvedė.
Kuo Transalpine Run išsiskiria nuo kitų bėgimų kalnais?
Kristina: Na, visų pirma, tai yra daugiadienės, t.y. varžybos trunka aštuonias dienas. Iš viso reikia nubėgti 274 kilometrus, sukilti 15 000 metrų į viršų bei 14 000 m nusileisti žemyn. Tokiose varžybose reikia sugebėti tolygiai paskirstyti savo jėgas, nesusitraumuoti bei nepalūžti psichologiškai.
Virgis: Be to, tai yra komandinės varžybos. Rezultatas užskaitomas, jei abu komandos nariai pasiekia finišą. Dėl to labai svarbu geri komandos tarpusavio santykiai varžybų metu ir po jų. Tiems geriems tarpusavio santykiams palaikyti yra svarbus panašus abiejų komandos narių pajėgumas bei savo komandos draugo pažinimas.
Kaip su Virgiu susibūrėt į komandą?
Kristina ir Virgis: Tai tame bare ir susibūrėm.
Koks buvo pasiruošimas? Ar dalyvavot kitose varžybose? Kaip galvojate treniruotis ateities startams?
Kristina: Šis bėgimas buvo pagrindinis 2011 metų startas, tai jam ir ruošiausi. Virgis gyvena ne Lietuvoje, tai kartu treniruotis neteko ir neturėjom galimybės padalyvauti kokiose nors varžybose kaip komanda. Susirašinėjom laiškas, kartais bendraudavom interneto pagalba.
Žiemą slidinėjau lygumų slidėmis, o pavasarį pradėjau bėgioti. Svarbiausia man buvo prabėgti daug kilometrų, taip pratinti raumenis prie krūvių. Dar planavau nuvažiuoti į kalnus tam, kad galėčiau pasitreniruoti aukštyje.
Labiausiai pasiruošimui kenkė ligos ir traumos. Žiemą daug sirgau, o pavasarį susitraumavau kelį, dėl ko negalėjau mėnesį laiko bėgioti. Šitie nesklandumai truputį gąsdino. Daugiausiai bėgiojau liepą, o rugpjūčio pradžioje išvažiavau į Šveicarijoje vykstančias šešių dienų orientavimosi varžybas, kur turėjau galimybę pabėgioti 2700 metrų aukštyje.
Virgis: Man šiais metais pasisekė dėl traumų, todėl didelių problemų treniruočių procese neturėjau. Laiko treniruotėms turėjau šiek tiek daugiau negu Kristina, tai pastoviai bandžiau didinti kilometražą. Retkarčiais dariau sunkesnius 4-5 dienų bėgimo blokus, kad organizmas būtų pasiruošęs sunkiam darbui aštuonių dienų varžybų metu. Žinoma, stengiausi kuo daugiau bėgioti kalnuotoje vietovėje. Sudalyvavau keliuose ilgesniuose klanų bėgimuose, jų metu pagrindinis tikslas buvo, tiesiog, patestuoti aprangą, avalynę bei mitybą.
Kokie įspūdžiai finišavus? Ar patenkinti rezultatu?
Kristina: Aš važiavau tikėdamasi prabėgti visą atstumą ir be traumų pasiekti finišą. Dėl nepakankamo pasiruošimo jokių tikslų nekėliau. Mes grįžome 11 iš mišrios grupės pogrupio, 10 vietai pralošėme 40 sekundžių. Mišrioje grupėje startavo 88 komandos, iš jų 70 baigė. Šias varžybas baigė 245 komandos iš 320. Bendroje įskaitoje mes buvo 65.
Finišavus mane apėmė nerimas, kad kitą dieną nereiks bėgti. Nesinorėjo grįžti į kasdienybę. Be to, mum pradėjo geriau sektis į pabaigą, tai norėjosi bėgti dar.
Virgis: Labai didelių tikslų nekėlėm, tiesiog norėjom kartu finišuoti be jokių didesnių traumų. O tai, kad, palyginus, mums taip gerai sekėsi buvo maloni staigmena, kuri varžyboms įsibėgėjus mums net dar papildomos motyvacijos suteikė. O įspūdžių labai daug, o kas geriausia, kad jie tik pozityvūs – puiki organizacija, nuostabiai gražios bėgimui trasos, labai draugiška atmosfera tarp visų dalyvių.
Bėgimas vyko 8 dienas per keturios šalis. Papasakokit, kaip organizacija. Kas paliko didžiausią įspūdį?
Kristina: Organizacija buvo labai labai gera. Aš nesu dalyvavusi jokiose panašaus lygio varžybose, tai negaliu su niekuo palyginti, bet organizatoriai pasidarbavo puikiai. Viskas buvo labai apgalvota, gerai sužymėtos trasos, smagūs maitinimo punktai, geras maistas, puiki asmeninių daiktų logistika, paslaugus medicinos/gelbėtojų personalas, o vakarais buvo rodomi tos dienos nuotraukos bei video. Varžybų atmosfera – labai motyvuojanti: draugiški organizatoriai ir draugiškos komandos. Mes miegojome organizatorių siūlomoje nakvynėje: mokyklų salėse, bunkeriuose ir pan. Gal tai ir nebuvo visada labai patogu, bet galėdavome bendrauti su kitomis komandomis ir starto vietą pasiekdavome labai greitai.
Virgis: Organizacija – aukščiausio lygio, apgalvotos net smulkiausios detalės. Dalyviams, iš esmės, nieko nereikėjo rūpintis – viskuo pasirūpinta. Turint omeny dalyvių skaičių (640 dalyvių) bei sudėtingą 8 etapų logistiką, mes jau pačių varžybų metu stebėjomės organizatorių darbu. Džiugu, kad nepaisant didelio dėmesio logistikai, varžybų organizatoriai labai daug pastangų skyrė smagiam varžybų atmosferos kūrimui.
Pagrindinis bėgimo rėmėjas – Goretex. Kokius prizus gavo nugalėtojai, kiti finišavę?
Kristina: Aš nelabai galiu pakomentuoti. Kasdien prizininkai ir nugalėtojai gaudavo rėmėjų prizus, o visų varžybų nugalėtojai ir prizininkai gavo piniginius prizus.
Virgis: Būta ir kitų rėmėjų, kurie kiekvieną dieną rengdavo kažkokias akcijas, per kurias dalyviai galėjo nemokamai išbandyti naujausius rėmėjų produktus – tai batus, tai naujas Goretex striukes. Beje, Goretex striukų testavimas buvo labai populiarus trečiąją varžybų dieną, kai lijo lietus.
Kokios traumos ar grėsmės gali kilti dalyvaujant tokiame bėgime? Ar pavyko jų išvengti?
Kristina: Tokiose varžybose visada baisu prisitrinti pūslių, taip pat neatsargiai pastačius koją, galima ją išsinarinti. O dėl traumų, tai visada baisu dėl tų vietų, kurios dažniausiai ir taip skauda. Tai asmeniška, bet dažniausiai kenčia keliai, achilai, o leidžiantis ima skaudėti antkaulius.
Aš labiausiai bijojau dėl savo kelių, todėl juos “teipavau” kinezioteipais (atsiprašau valstybinės lietuvių kalbos komisijos). Iš tiesų, didžiausios bėdos ištikdavo leidžiantis žemyn, tuomet ir pūslių ant kojų pirštų atsirasdavo ir šlaunis skaudėdavo, bei paskutinėm dienom ir kairės kojos antkaulį.
Manau, kad mum, iš esmės, nelabai galima skųstis dėl traumų ar grėsmių varžybų metu, kadangi mums niekas neištino, neišniro, nesusidarė monstriško dydžio pūslių, neturėjome bėdų su skrandžiais (daugelis komandų dėl šios priežasties nusiėmė, kadangi negalėjo valgyti ir varžybų metu teko lakstyti į pakrūmes). Mes neišsękome, o paskutinę dieną paskutinius penkis kilometrus lėkėme neblogu greičiu ir norėjome, kad varžybos nesibaigtų.
Virgis: Pavojų daug, ypač leidžiantis techniškais kalnų takeliais. Kadangi varžybos ilgos, tai joms įsibėgėjus raiščiai būną ištampyti, organizmas pavargęs, koncentracija prasta, todėl pargriūti ir išsinarinti koją labai lengva. Bet kaip minėjo Kristina, mums pavyko rimtesnių traumų išvengti, o buvo daug dalyvių, kuriems teko su skausmo ašaromis baigti varžybas arba iš vis jų nebaigti.
Išvardinkite įrangą, kuria naudojotės (lazdos, apranga, avalynė, kompasas, altimetras, kuprinė)? Gal ko trūko ir imsite į kitą bėgimą?
Kristina: turėjau dvi poras Salomon SpeedCross2 batų. Manau, kad gal geriau turėti dvi skirtingo modelio ar gamintojo poras. Taip pat nekenktų turėti dar didesnio dydžio nei įprasta porą batų, kadangi pėda ištinsta po kelių dienų. Septynias dienas iš aštuonių bėgau su Petzl Compact Composite lazdom. Lazdos man padėdavo greičiau kopti į kalną. Iš aprangos galiu paminėti naujovę, kurią išbandžiau, tai būtų – Sigvaris kompresiniai šortai bei kompresinės kojinės. Nežinau kaip, bet dėvint šiuos šortus bei kojines, raumenys taip nesitrankydavo ir ne taip skaudėdavo. Pats gamintojas sako, kad kompresiniai drabužiai gerina kraujotaką, padeda išvengti kojas traukiančio mėšlungio, padeda greičiau atsistatyti.
Virgis: Aš irgi turėjau Salomon SpeedCross2 dvi piras bei dar vieną porą La Sportiva Crosslite 2, Salomon 10 litrų kuprinėlę-liemenę, kuri susiveržia priekyje ir tokiu būdų stabiliau prisitvirtina prie nugaros. Su lazdomis bėgau ir aš, mano buvo Leki firmos ir žinoma, daug raumenynui padėjo Sigvario kompresinės kojinės bei šortai.
Kristina: Dėl kuprinės, tai mano buvo įprasta Salomon kuprinė su petnešomis, tai tos petnešos pritrynė kaklą, todėl, manau, kad kuprinė-liemenė geresnis variantas.
Patarimai sportininkams, ketinantiems dalyvauti panašiose lenktynėse. Kokio sporto įgūdžiai labiausiai praverčia?
Kristina: Nekenktų: Treniruotis kalnuotose vietovėse, eiti į kalnų žygius. Lavinti nusileidimo įgūdžius (mums jų labiausiai trūko) Rasti rėmėją, kadangi išlaidos nemenkos.
Virgis: Daug treniruotis, pasiskaityti internetiniuose dienoraščiuose apie kitų dalyvių patirtį, bet taip pat pasitikėti savo jėgomis. Mano nuomone, tokiame aštuonių dienų poriniame bėgime labai svarbus geras partneris. Nenumatytų problemų kyla vos ne kiekvieną dieną, o esant nesutarimams aštuonios dienos gali labai prailgti.
Jūsų ateities planai.
Kristina: Dar nežinome. Rasime naujas varžybas ir imsime joms ruoštis.
Virgis: Dabar pirmiausia reikia pailsėti, perdirbti visus patirtus įspūdžius, pagyventi dar jais, o po to planuosim. Neatmetu galimybės dar kartą sudalyvauti transalpine bėgime, gal kitų maršrutu ar kitose tų pačių organizatorių „Plan B“ organizuojamuose kalnų bėgimuose.
Dėkojame jums Kristina ir Virgi už išsamius atsakymus ir linkime sėkmingų komandos startų ir dar geresnių rezultatų kitais metais!